Saros rašliava

Daah. Žinau. Skaityti daaug. Nū bet plyyz. Paskaitykit. xD.

Pirmas skyrius


Dienos pradžia. Kai kam tai pradžia, o kai kam tai pabaiga. Kad ir kaip keista, be vargo praplėšiu akis. Turbūt visa mano pasąmonė jaučia, kad nuo šiandien viskas bus kitaip. Teks pamiršti senąjį gyvenimą. Persikraustome. Neva kitur, kur bus geriau. Taip. Bus geriau. Ėmiau ir patikėjau. Čia turėjo būti geriausia. Taip, čia. Kur kiekvieną rytą mane pažadina šunys, iš lovos krentantis kaimynas ir vaikų riksmai. Kur kiekvieną vakarą mane migdo kaimynės iš apačios pianino garsai, tie patys šunys ir tie patys vaikų riksmai. Tiesa, kaimynas vakarais iš lovos nekrenta. Pasilgsiu viso šito. Netgi susigraudinau.

Pagaliau atsisėdu. Metu žvilgsnį į kompiuterį. Jis čia dėl vaizdo. Atrodo gan gražiai. Šitaip stovi jau visi metai. Nuo tada, kai girta mama suspardė kompiuterio „smegenis“. Vaizduoklė gal ir veikia, bet su ja nenueisi į mano mylimą „uoną“. Dabar turbūt nei į forumą neparašyčiau. Tai buvo sunkiausi pamiršti. Tiesą sakant kita man ir nerūpėjo. Net informatikos namų darbų kompiuteriu nedarydavau. Sakiau, kad neturiu kompiuterio. Dabar net meluoti nereikės.

Staigiai stojuosi ir padarau mankštą. Tai yra pasilenkiu ir susirandu kojnes. Tai gali būti itin sunku. Ypač jeigu vakar mano katinas pirmasis jas rado. Tiesa. Katinas. Katinas Šakloladozauras. Šitaip jį vadinu aš. Nors kartais greičiau „ Miciau, negraužk kojnių¡ „ , negu „Šakloladozaurai, negraužk kojnių¡“ . Pradedu suprasti, kodėl turiu tiek mažai kojnių. Tėtis turi daugiau kojnių. Šakloladozaurą jis vadina tiesiog Šakliumi. Neskamba, bet kojnes išsaugoja.

Pagaliau randu kojnes. Apsidžiaugiu, nes atrodo jos sveikos. Dar kartą apžiūriu ir užmaunu jas ant kojų. Tskanat gera pradžia – pusė darbo. Teliko apsirengti normalius rūbus, pasikartoti eilėraštį, pasikalbėti su mama, pavalgyti, susitvarkyti plaukus ir nusiprausti. Atmetus susirasti normalius rūbus ( normalių neturiu ), pasikartoti eilėraštį ( ir taip gausiu kuolą. Mokytojai nepatinku dėl savo trijų spalvų plaukų ), pasikalbėti su mama ( ji su manimi nesišneka nuo vakar, kai atidaviau Šakloladozaurui jos kojnes), susitvarkyti plaukus ( perbrauksiu ranka ir bus nuostabu), kaip ir nieko nebelieka.

Atidarau didžiulią spintą. Nežinau, kam man tokia didžiulė? Joje laikau tik kelis rūbus. Ir tai pusė jų net nenešioju. Jie man tiesiog nepatinka. Kam patiktų nešioti „YVA“ marškinėlius, su milžinišku tos pyfos snukiu? Tik tokiai pačiai pyfai. Nesuprantu, iš kur mano mama įsivaizduoja, kad „YVA“ man patinka? Arba palaidinę su milžinišku užrašu „ I LOVE MY MAMA“? Tik visiškam puspročiui nieko nekertančiam anglų. O man iš anglų išeina gan aukštas trimestras. 5. T.y. 4,4. Anglų mokytojai patinka mano trijų spalvų plaukai, todėl pridėjo vieną dešimtąją. Kitų atžvilgiu nesąžininga. Bet kur pasaulyje teisybė? Toks aukštas trimestras man išeina nebent iš muzikos. Dainuoju kaip lakštingala. Bent jau Božena šitaip sako. „ Orinta, tu dainuoji kaip lakštingala¡ „. Skamba nekaip. Pati žinau. Ypač iš Boženos lūpų. Jei tik 14, bet kalba kaip suaugusi. Gaila, kad su meksikietišku akcentu. Vaikinai ją mylėtų. Bet kolkas užtenka, kad aš ją myliu. Ji nėra nei šauni, nei ideali, o tiesiog mano geriausia draugė. Net neprimena sesės, nes nei nesvarsčiusios kiekviena gelbėtume savo kailį.

Vis dėl to pagriebiu pilką palaidinę be jokių užrašų ir nutrintus džinsus.O Jie ne itin gerai atrodo, bet tokiai susnai kaip aš – užtenka. Jau pripratau, kad klasiokai vadina mane susna. Nežinau iš kur tokia pravardė, bet ji man tinka. Prie mano nešukuotų plaukų, suplyšusių kojnių, nunešiotų sportbačių su skylėmis ir tų pačių nutrintų džinsų ji dera. Net neįsivaizduoju savęs kitaip atrodančios.

Greit viską apsirengiu ir perbraukiu ranka per plaukus. Dabar lekiu į virtuvę. Ten manęs jau laukia mama.

- Labas rytas, Orinta, - rūškanai sumurma.

- Labas. Šiandien Šakloladozauras nesugraužė nė vienų kojnių¡ - su apsimestiniu džiaugsmu sušunku ir atsidarau šaldytuvą. Jame nieko nėra. Lėtai suklapsiu akimis.

- Kur viskas? – atsisukusi į mamą sumurmu.

- Sušėriau Šakliui, - gūžteli pečiais ir užsitraukia cigaretę. Mosteli ranka į Šakloladozaurą ėdantį mano pusryčius.

- Na žinai¡ Šito jau per daug¡ - užrinku ir grįžtu į savo kambarį. Atstumiu lovą ir ištraukiu keliolika litų. Už tiek vis vien nebūčiau nuskridusi į kosmosą. O pavalgyti galėsiu. Susiberiu pinigus į kišenę. Mano mama nepasižymi itin didžiuliu protu. Turbūt brendis ir cigaretės menkina protą. Šita reikės prisiminti.

Užsimetu kuprinę. Jei nuskurusios medžiagos gabalą, susiūtą taip, kad į jį būtą galimą ką nors susidėti, galima vadinti kuprine. Žinau. Senai reikia naujos... Netgi biologojis mokytoja, ateinanti su panašia rankine, spėjo pastebėti mano „kuprinę“. Turiu ją nuo pirmos klasės. Aštuntoje klasėje reikėtų pasikeisti, bet mano mamai taip neatrodo. Nereikia, tai nereikia. Aš nesu baisiai reikli. Išeinu iš savo kambario ir įkišu galvą į virtuvę.

- Tu nesveika, - sumurmu spoksodama, kaip mano mama Šakloladozaurui šeria viską ką randa. Prunkštelėjusi trenkiu durimis ir apsiaunu tuos pačius nutrintus sportbačius. Neskubėdama tyliai atidarau duris. Išeinu iš buto. Paimu duris ir trenkiu taip, kad netgi tinkas nuo sienos nubyra. Ilgai treniruojuosi. Tai – mano specializacija. Nusileidžiu laiptais ir pasileidžiu žemyn gatve. Paskutinį kartą einu čia. Tėtis minėjo, kad naujoji mokykla bus visai kitoje pusėje, kaip ir mūsų naujasis butas. Atsidususi parodau liežuvį keliems vaikiščiams, kurie kaip tik žvengia iš mano ševeliūros.

Antras skyrius


Štai tas velnio posūkis. Ant jo ypač slidu. Matau kelias višteles, kurios kaip tik drimba. Mano veide atsiranda didžiulė šypsena. Ypač kai pamatau, jog viena žliumbia. Nekenčiu vaikų. Anksčiau juos mylėjau, bet nuo tada, kai teta Karolina man liepė prižiūrėti mažąją Eglutę, tiesiog nekenčiu. Ji mane apspjaudė, apsiusiojo ir dar apdrabstė katino išmatomis. Iš kur tokie velnio vaikai randasi?





Matau mokyklą. Aplink ją daug buožgalvių. Jie kikena, juokiasi ir žvengia iš nejuokingų dalykų. Tarp jų ir mano klasiokai. Ar man vienai atrodo, jog aštuntokai turėtų elgtis solidžiau negu pirmokai? Šiuo metu maniškiai juokiasi iš šlubo vaiko. Netgi aš – žiauriasioji Orinta šitaip nesugebu. Kartą spyriau benamiui kačiukui į pilvą, nes jis ėjo prie manęs. Kažkodėl nesižaviu jokiais gyviais, išskyrus Šakloladozaurą. Tiesą sakant, kai jis sugraužė mano mylimiausias žaliasiąs kojnes, imu jo nekęsti. Taip aš žiauri.

Kylu laiptais. Prisimenu, kaip trečioje klasėje, aš, Božena ir Karolina čia statydavome senius besmegenius ir bėgdavome nuo apsauginio Petro. Dabar Karolinos nebėra. Ji žuvo prieš metus, automobilio avarijoje. Kol kas dar nespėjau atsigauti. Kažkoks girtuoklis, didžiuliu greičiu, dienos metu, tėškėsi į merginą. Tiesa, tuo metu keliu ėjau aš, bet gelbėdama mane, Karolina pati žuvo. Nesuprantu. Ji buvo tokia gera, nuoširdi ir protinga. Išgelbėjo susną, nevalą ir kvailę.

Sveikinuosi su Petru. Neskubėdama pasineriu į mokinių pulką, kurie kaip tik keliauja į antrą aukštą. Jokių pažįstamų. Prie lietuvių kalbos kabineto jau laukia Božena. Su gėlėmis rankoje. Prieinu prie jos.

- Orynta. Žinau, kad mes turėsim išsiskirti. Štai rožės, - labai mielai pasako ir įteikia man jas. Mane nervina, kad ji niekada su manimi nesisveikina ir mane vadina Orynta. Tiesiog baisiai nervina. Vietoj normalaus „Labas“ girdžiu „Orynta“. Ir dar rožės. Nežinau kelintą kartą kartoju, kad nekenčiu rožių. Vis dėl to paskutinė diena. Manau teks nesinervinti.

- O ačiū, - burbteliu ir paimu rožes. Prie manęs prisistato klasės padlaižūnė – Katerina.

- Sveikutė. Gaila, kad turėsi išeiti, - plonu balsiuku cypia ir mane apsikabina. Pasišlykštėjusi ją atstumiu.

- Nustok lįsti ten kur nesueina. Ir iš vis. DINK, - sumurmu. Niekada nepasižymėjau draugiškumu. Katerina, su ašaromis akyse dingsta iš akių. Taip pat ir kitos, kurios žadėjo su manimi atsisveikinti. Nuskamba skambutis. Įeinu į klasę ir sugrūdu rožes į šiukšlinę. Božena šypteli man. Ji jau priprato prie manęs. Turėjo priprasti, per dešimt metų. Nuo penkių metų mes neišskiriamos. Kartu valgėm, spoksojom į bernus ir vaidinome panas. Viską darėme kartu. Nuo šiol man teks susirasti naujų draugių.

Į klasę įeina lietuvių mokytoja. Kaip visada su senamadiška berete ir ilgu sijonu. Šito sijono ji nekeičia nuo pat 5 klasės, kai pradėjo mums dėstyti.

- Labas rytas, mokiniai, - su plačia šypsena pasako. Įžvelgiu šešis auksinius dantis.

- Labas rytas, - neaiškiai pasakau. Po manęs pasigirsta dar kokie dvidešimt balsų, sakantys „Laba diena“. Klestelėju ant kėdes, net nesulaukusi mokytojos paliepimo. Visi stovi. Odinienė kreivai pasižiūri į mane.

- Orinta, stokis¡ - užrinka. Aš perverčiu akis ir nudelbiu jas į langą. Apsimetu neišgirdusi. Paskutinė diena. Nemanau, kad verta toliau apsimetinėti. Anksčiau vaidinau gerutę, visada namų darbus atliekančią ir puikią mokinę. Šiandien ji man nieko nebegali padaryti. Manau viskas būtų efektingiau, jei mane išmestų iš šios mokyklos. Būčiau tikrai kieta.

- Orinta eisi pas direktorių¡ - toliau rėkia. Imituoju žiovulį, prisidengusi burną ranka. Nesusilaikiusi mokytoja trenkia kumščiu į stalą. – ORINTA¡ - užrinka. Aš flegmiškai į ją pasuku galvą ir pakreipiu ją į dešinę pusę. Atrodau kaip traumuotas vaikas. Veidrodis klasės gale, atspindi mano pakaušį. Mokytoja išpilta prakaito. Ji greit nervinasi. Moteris atsiremia į šleikščiai geltoną klasės sieną.

- Kažką sakei? – įžūliai paklausiu ir paimu savo kuprinę.

- Marš pas direktorių¡ - užrėkia savo varnišku balsu. Aš lėtai atsistoju ir nueinu prie durų.

- Palydėsi ar pačiai eiti? – pakilnoju antakius. Bandau išvesti mokytoją iš kantrybės. Nedaug trūksta.

- Dink greičiau iš čia ¡ - toliau rėkia.

- Čiau pupa, - nusiunčiu oro bučinį ir nužvelgiu klasę. Mokiniai vos sulaiko juoką. Božena nepatenkinta žvelgia į mane. Šiaip ji labai rimta. Suprantu ją. Plačiai atidarau duris ir išeinu iš klasės. Įsijautusi trenkiu durimis. Pavyksta geriau negu ryte. Patenkinta pakylu laiptais į antrą aukštą. Šiek tiek paėjusi, pastebiu Rimantą. Jis – mano klasiokas. Anksčiau kartu bėgdavome iš pamokų. Jis dar žiauresnis už mane. Dabar Rimas stovi atsirėmęs į sieną ir giliai kvėpuoja.

- Rimantai? – sukuždu eidama link vaikino. – Gėrei? – suraukiu nosį, pajutusi alkoholio tvaiką.

- Orinta... – sumurma ir pakelia galvą. Pastebiu prakirstą lūpą.

- Vėl susilupai su Algiu? – kilsteliu antakį ir paimu jam už barzdos.

- Eik tu kur žinai, - burbteli ir nusisuka nuo manęs. Kiek žinau, jis mane įsimylėjęs. Ligi ausų. Bet gi aš susna. Kas gali mane mylėti. Jis gi sportiškas ir visai gražus. Galėtų gauti kurią nori, bet myli mane. Niekada nesuprasiu tos meilės. – Kodėl nieko nesakei? – vėl atsisuka į mane ir pasižiūri man tiesiai į akis.

- Nenorėjau liūdinti tavęs, - nuleidžiu akis į žemę ir atsiremiu į sieną. Alkoholio kvapas dirgina nosį. Tik dabar pajutau, kad Rimantas visai nieko.

- Galėjai pasakyti. Būčiau tulpių atnešęs... – nutęsia. Štai. Vaikinas turintis atmintį. Pasakiau nemėgstu rožių ir negaunu. Nepalyginsi su Božena.

- Nereikia, - pasakau ir atsisuku į jį. Rimas vis dar žiūri į mano akis. Pajutau kažką kirbantį krūtinėje. Lyg pilve skraidžiotų drugeliai. Dažnai jausdavau šitą jausmą šalia Rimo, bet tik dabar supratau. Tai meilė. Šitam jausmui suprasti man prireikė aštuonių metų. Rimanto akys žiūri į mane šiltu, ištikimu žvilgsniu. Nesusilaikiusi šypteliu. Jis taip pat šypteli. Pastebiu, kad Rimantas neturi vieno apatinio danties. Nežinau kelintą kartą. Viskas įvyko trečioje klasėje. Prie manęs kabinėjosi tokie gaidžiukai, peštukai... Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Ir taip jie sugadinti. Tiesa, spėju, tuo metu buvo vienuoliktokai. Eilinį kartą einant namo, jie pristojo prie manęs. Buvo gili žiema, pustė.

- Tuu. Susna, - pasigirdo vieno iš gaidžių balsas. – Pinigus, - burbtelėjo ir ištiesė ranką. Iš kitos pusės stovintis vaikinas spyrė man. Visai netoli, pradėjo ryškėti žmogaus siluetas. Kadangi baisiai pustė, nebuvo įmanoma nieko įžiūrėti. Po keletos minučių, išryškėjo Rimanto siluetas. Taip, ten buvo Rimantas. Mažylis, pypliukas... Jis drąsiai veržėsi prie vaikinų, kurie lindo prie manęs. Įspyręs vienam į kelėną, užbaubė:

- Nelįsk prie jos¡

Smūgis. Spėju stiprus. Rimantas krito ant žemės, o tie čiūvai pabėgo. Pribėgusi prie Rimo supratau, kad jam prastai. Labai prastai.

Džiugiuosi, kad jis išgyveno. Labai. Jei ne jis, nejausčiau šio nuostabaus jausmo.

Ė¡ Sniego žmogau valdantis mane¡ Ką tu darai? Aš lėtai artėju prie Rimo. Lieka keletas sekundžių, atstumas mažėja ir... Pabučiuoju Rimanto pakaušį. Per savo apmąstymus, nepajutau skambančio skambučio, kaip prie Rimo prieina mergina ir jį užkalbina. Taip, žinau. Man šaakės. Jis atsisuka ir kvailai sukikena.

- Tau viskas gerai? Gerai, čiuožiu, - šypteli ir paplojęs man per petį, dingsta koridoriuje.